Dirbant atrodo kitaip
Paskutiniu metu labai daug kalbama ir rašoma apie mokytojus, jų darbą, mokytojo profesijos prestižą, mokslo metų ilginimą ir kitas naujoves švietimo sistemoje. Ne vieną straipsnį šiomis temomis perskaičiau ir aš. Tada pabandžiau perskaitytus faktus surasti savo darbe. Pasidalinsiu savo mintimis apie keletą dalykų. Ar tikrai mokytojas nė už nieką neatsako ir niekur nėra kaltas, kaip rašo A. Tapinas savo straipsnyje “Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai”?. Dirbant atrodo kitaip, priešingai – mokytojas atsako už viską ir dėl visko yra kaltas. Ir dėl blogų mokinių ugdymosi, testų rezultatų, ir dėl tėvų abejingumo, ir dėl sunkių ir neįdomių programų, ir dėl popamokinės veiklos. Mokytojui priklauso viskas: pasiruošti ir pravesti pamokas, sudominti mokinius dalyku, dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais, dėl kiekvienos smulkmenos skambinti tėvams, palydėti vaikus į valgyklą, budėti valgykloje, koridoriuose, kieme, nes mokiniams be suaugusiųjų priežiūros nesaugu. Mokytojo darbas, tai ne tik pasiruošimas pamokoms, elektroninio dienyno pildymas, mokinių darbų taisymas, bet ir visokių susirinkimų, seminarų lankymas, planų rengimas, dalyvavimas visokiose darbo grupėse. Tai įvairių ataskaitų pildymas, dalyvavimas vaiko gerovės komisijos, metodinių grupių, mokytojų tarybos posėdžiuose, protokolų rašymas, dalyvavimas egzaminų, standartizuotų testų svarstymuose ir aptarimuose, projektuose. Ir visa tai yra privaloma. Ir nieko negalima užmiršti, nes visada atsiras kažkas, kas apie tai primins. Visada gyvenau tokiu ritmu ir niekada nesiskundžiau. Bet tikrai nenoriu tikėti, kad pailginus mokslo metus dviem savaitėm pasijaus sumažėjęs krūvis ir pagerės mokinių emocinė ir psichologinė būsena. Matant kaip mokiniai jaučiasi gegužės mėnesį, kai pro klasės langą šviečia saulė ir viliote vilioja pasimėgauti jos spinduliais labiau norisi tikėti, kad ta būsena gali dar labiau pablogėti. Man atrodo, kad jeigu jau ilginti mokslo metus, tai neturėtų būti pamokos ir tai neturėtų būti privaloma visiems mokiniams, mokykim tuos, kurie nori ir nekankim tų, kuriems to nereikia. O kodėl nesuorganizuoti dalykų akademijų gabiems mokiniams, kuriose jie galėtų pagilinti žinias iš įvairių dalykų. Organizuoti išvykas, susitikimus su žymiais žmonėmis, tyrinėti, stebėti, eksperimentuoti, kurti ir išnaudoti kitas darbo formas. Žinau, kad tam reikalingos papildomos lėšos. Tai gal reikia jų ir surasti, juk tai investicija į jauną žmogų, į Lietuvos ateitį, kuri sugrįš keleriopai ir duos naudos.
Visi žino, kad Lietuvos moksleivių rezultatai yra vieni blogiausių lyginant su kitomis šalimis. Čia ir vėl kyla visokių minčių. Teko susidurti ne su vienu atveju, kai iš užsienio sugrįžęs mokinys atėjo mokytis į mūsų gimnaziją. Patikrinus žinias, paaiškėjo, kad Jungtinėje Karalystėje besimokančiam ketvirtokui tenka grįžti į trečią klasę, nes jis labai silpnai skaito, atsilieka matematikos žinios, apie rašymą ir kalbėti nėra ką. Bet testų rezultatai užsieniečių geresni nei mūsų mokinių. Žinių mūsų mokiniai lyg ir turi. Tai kur jos dingsta atliekant testus? Panašu, kad pasimeta tarp daugybės nereikalingų dalykų, kurie yra brukami į galvas mūsų mokiniams. Gal reikėtų peržiūrėti programas ir labiau koncentruotis į svarbiausias temas ir dalykus, tada tikrai sumažėtų krūvis, pagerėtų savijauta, atsirastų noras mokytis.
Užkliuvo dar vienas dalykas A. Tapino straipsnyje. Tai mokytojų seminarų lankymas ir požiūris į juos. Gimnazijos priešmokyklinio ir pradinio ugdymo metodinė grupė yra numačiusi kokių kompetencijų tobulinimui skirsime pirmenybę, pagal tai renkamės seminarus. Reikia ir žinių, ir naujovių, ir to popierėlio. Jeigu atvirai, tai senokai teko būti gerame seminare. Galų gale, jeigu vieni važiuoja į seminarus jų išklausyti dėl popierėlio, tai kiti veda juos irgi dėl to paties. Čia, matyt, ir yra atsakymas į klausimą, kodėl suprastėjo seminarų kokybė, kodėl jie pasidarė nebeįdomūs, duodantys mažai naudos ir kodėl kai kurie seminarai net neįvyksta, nes nesurenka klausytojų grupės.